BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš pavargau pavargus neužmigt.

Aplinkiniai galvoja, kad aš pervargus nuo universiteto. O aš skrajoju svajonių laikotarpy - rašau apie dalykus, kurie man tikrai rūpi, būnu tarp žmonių, kurie mane labiau įkvepia, nei iškvepia. Planuoju kažką gražaus pagaliau sau, o ne kitiems. O pamačius vieną kitą žmogų blakstienų galiukai iš laimės riečiasi į dangų.

Labiau už viską turbūt vargina vis kilus norui parašyti įrašą blogo svetainėje suprasti, kad ji neveikia. Tačiau nebūčiau aš jeigu pasiduočiau. Štai 17 kartas kai noriu viešai parašyt naują, viešą laišką dedikuotą meilei - šį kartą berniukui su saldainiais. Šis įrašas pripildytas muzikos, kuria dabar gyvenu. Viena rasta pas meilę, kita netyčiomis užtikta snaudžiant.

Kažkada seniai, seniai rašiau meilės laiškus berniukams, kurie yra įsimylėję kompiuterius. Berniukams, kurie gali valandų valandas analizuot filmus ir smilkyt smilkalus. Rašiau laiškus ir berniukams, kurių niekada nemačiau gyvenime, bet kiekvieną dieną susirašydavau. Dabar nejučia atėjo laikas berniukui, kuris perpildė mano gyvenimą muzika ir motyvacija net nedėdamas jokių pastangų. Jam užteko vieną kartą pasiūlyt man saldainį.

Jo žvilgsnis ir dažniausiai užduodamas klausimas “O ką dabar skaitai?” motyvuoja praaugt save ir ne dėl to, kad būčiau jam -esnė. Geresnė-protingesnė-esnė. Tiesiog noras praaugt save, sužinot naujų dalykų ir tiesiog švytėt kyla natūraliai vien dėl to, kad vat pastebėjo, kad mėgstu skaityt ir laikas nuo laiko paklausia atrodo paprasto klausimo iš keturių žodžių. Pasirodo kartais tiek nedaug reikia, kad įsimylėtum žmogų.

Saldainio ir klausimo iš keturių žodžių.

Dažnai man sako, kad greičiausiai mano mylimi vyrai yra vieno tipo ir tas tipas yra mano. Dėl to aš juos myliu, nes jie visi turi kažką panašaus. O tavo tipo aš net neįsivaizduoju. Bandydama jį surast iš socialinių tinklų duomenų radau tik kelis panašius pomėgius ir daug negirdėtos muzikos. Dabar ta muzika moku mintinai ir jos ritmų pagalba rašau tekstus - kartais mokslinius, o kartais va apie tave.

Kai būnu pavargus tiek, kad pavargus neužmiegu stengiuos galvoj imituot mūsų pokalbius kažkur ant senamiesčio stogų, arba ten kur realiai esam prasilenkę - miesto skveruose, skersgatviuose, ant tiltų virš kažkur važiuojančių traukinių. Mano galvoje mes turim bendrų temų daugiau nei dabar skirtingų medžių žydi Vilniaus centre. Gražu? Bent mano vaizduotėje tikrai taip.

Ir kas juokingiausia, realybėje aš vis dar mėgaujuosi. Jau daugiau nei pusę metų, mėgaujuosi mūsų trijų minučių pokalbiais ir dviejų sekundžių prisilietimais pa-at-sisveikinant.

Mano smegenys, siela ir kraujas tarsi pulsuoja sutariamai vienu ritmu ir į visus egzistencinius pavasario klausimus atsako kartu:

Trūksta motyvacijos rašyt darbus universitetui? - Nueik ten, kur būna saldainių berniukas.

Nori paskaityt knygą, bet nesiskaito? - Nueik ten, kur būna saldainių berniukas.

Nori šypsotis be priežasties tris paras? - Nueik ten, kur būna saldainių  berniukas.

Nori pasivaikščiot, bet neturi su kuo ir dėl to labai liūdna? - Nueik ten, kur būna saldainių berniukas.

Man šita pasaka galvoje prasidėjo tau davus saldainį. Dabar kiekvieną kartą kai kuities savo kišenėse ir trauki saldainį man dvi sekundes pasidaro baisu, kad tai tarsi istorijos ratas - viskas baigsis tau vėl davus saldainį.

Praeitą savaitę buvo trečias saldainis per pusmetį ir kol kas pasaka nesibaigė.

Įdomu, ar vasara, kurioje nebus trijų minučių pokalbių ir dviejų sekundžių prisilietimų, bus tas paskutinis saldainis po kurio prasilenkę tik šyptelsim ir nebeklausim “O ką dabar skaitai?”.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą